Degu yra gyvūnėliai panašūs į voveres. Jų gimtinė – Peru, Argentinos, Bolivijos ir Čilės tarpukalnės. Šie graužikai aktyvūs dieną. Kaupia atsargas, tvarkosi ir saugo savo gyvenamąją vietą. Būstą įsirengia urveliuose, landas užmaskuoja akmenukais. Laisvėje išgyvena 15, o namuose 6-7 metus.
Degučius reikia laikyti narveliuose su tankiais metaliniais virbeliais, gali būti vieno arba dviejų aukštų. Kuo erdvesnis – tuo geriau. Galite įrengti lentynėles, pastatyti ratuką žaidimams. Degu labai mėgsta slėptis urvuose, todėl būtų gerai nupirkti specialų namuką. Šie graužikai labai mėgsta viską graužti, todėl tiek namuką tiek lentynėles laikui bėgant sugrauš. Kad gyvūnėliui būtų įdomiau, galima narvelyje įrengti pertvaras. Narvelį reikia statyti toje vietoje, kur nėra triukšminga ir nebūna skersvėjų.
Degu virškinimo trakas yra labai jautrus, tad jokiu būdu nereikia persistengti ir prikrauti per daug maisto, nes jis supus ir tai gali pakenkti gyvūnėliui. Vienam graužikui pakanka dviejų valgomųjų šaukštelių per dieną. Degučiui yra svarbiausia gauti specialaus maisto, kuriame yra visi reikalingiausi dalykai jo mitybai. Tai pat galima šerti džiovintais vaisiais, riešutais, saulėgrąžomis, grūdais, razinomis, džiovintomis obuolių skiltelėmis. Iš daržovių mielai ėda cukinijas, moliūgus, porus, morkas, žirnių ankštis. Uogas ėda įvairias pvz. šermukšnis, erškėtuoges, moliūgų sėklas, giles, lapuočių medžių šakeles, gudobeles ir šaltalankio šakeles su uogomis. Mėgsta smaguriauti džiūvėsiais arba šviežiu šienu.
Tiek patelė tiek patinėlis vienodai rūpinasi vaikučiais, todėl kai patelė ima lauktis, patinėlį galima palikti tame pačiame narvelyje. Dagu patelė gali atsivesti dvi vadas per metus. Nėštumas trunka 19-22 dienas. Degučiai atsijunko nuo motinos vos dviejų arba 2, 5 mėnesių. Lyti nustatyti nėra sunku, papilvėje aiškiai matosi patinėlio lyties organas.

Vyturys - artojo paukštis. Taip sako seneliai. Jis anksti rudenį išskrenda į šiltus kraštus, o anksti pavasarį, vasario 24d., parskrenda. Parskridę vyturiai susisuka lizdelį, kuriame deda kiaušinius ir peri vaikus. Vyturėliai labai gražiai čiulba.

Katė, naminė katė (lot. Felis silvestris catus) – katinių šeimos plėšrusis žinduolis, laukinės katės porūšis. Dabartinės katės greičiausiai kilusios iš Senovės Egipte apie 3500 m.pr.m.e. prijaukintų laukinių kačių, nors tikslus prijaukinimo laikas nėra nustatytas.

Katė yra mėsėdis plėšrūnas, galintis medžioti daugiau nei 1000 rūšių gyvūnų, sugebantis išmokti (pats arba dresuojamas) klausyti paprastų komandų ir naudotis paprastais mechanizmais. Katės gali bendrauti daugiau nei 100 kūno kalbos pozų ar garsų (tokių kaip miaukimas, murkimas ir kiti).

Senovės Egipte laikytos šventomis, naminės katės žinomos Senovės Graikijoje ir Romoje. Lietuvoje randamos tik nuo XIV a.. Naminės katės sulaukėja, sėkmingai išgyvendamos laisvėje, besidaugindamos ir kartais sudarydamos ištisas sulaukėjusių kačių kolonijas.

Katės laikomos ne tik kaip naminiai gyvūnai, atliekantys graužikų naikinimo funkciją, bet ir kaip augintiniai namuose. Yra daugybė kačių veislių, kurios skiriasi dydžiu, spalva, kailiu, kai kurios veislės yra beveik be kailio arba be uodegos.

Vargiai, ar kuris mūsų paukščių yra tokio ryškaus margumo, kaip kukutis, kitaip luputis, arba tutlys. Jis didesnis už varną, bet jo sparnai platesni. Be to, jis turi aukštą kuoduką, kurį gali pakelti arba priglausti prie galvos. Jo margumas iš rusvos spalvos, juodų sparnų ir uodegos su baltais dryžiais. Mėgstamiausia jų vieta - tai ganyklos, ypač kur yra nors ir retų medžių. Jų balsas turi tam tikro panašumo į gegutės kukavimą. Lizdą kukutis įsitaiso labai menką- medžių uoksuose, kai kada akmenų krūvose ar apleistuose trobesiuose. Lizdai esti labai nešvarūs, nes pilni išmatų, kurių paukštis neišneša.

MEDŽIOKLINIAI ŠUNYS
   Yra apie 200 medžioklinių šunų veislių.
   Veislės:
paukštšuniai: spanieliai, dratharai, kurtsharai, pointeriai, anglų (taškuotieji) seteriai, airių (raudonieji) seteriai, škotų (juodieji) seteriai, vokiečių grifonai, langharai, mažieji miunsterlenderiai;
skalikai: rusų, estų, lietuvių;
laikos: rusų europinė, Vakarų Sibiro, Rytų Sibiro, karelų suomių;
urviniai: taksai, foksterjerai, jagdterjerai.

DEKORATYVINIAI ŠUNYS
   Yra apie 50 dekortyvinių šunų veislių. Lietuvoje jie skirstomi į 4 grupes: dekoratyviniai terjerai, pudeliai, Rytų, Vakarų dekoratyviniai šunys. Svoris 1,5 - 30 kg.
   Veislės:
dekoratyviniai terjerai: bedlingtono terjerai, airių terjerai, keribliuterjerai, bulterjerai, skaiterjerai, škotų terjerai,
šnauceriai: mažieji, nykštukiniai (miniatiūriniai);
pudeliai: didieji, mažieji, nykštukiniai, žaisliniai;
rytų: afganų kurtai, Lchaso apso, pekinai, Tibeto terjerai, ši-tsu, japonų chinai, čiau-čiau;
vakarų: levretkos, mopsai, či-chua-chua, amerikiečių koker spanieliai, basetai, bladgaundai, bobteilai, nykštukinaiai pinčeriai, Maltos bolonės, prancūzų bolonės, spalvotosios bolonės, anglų buldogai, prancūzų buldogai, dalmatinai, toiterjerai, Maskvos ilgaplaukiai toiterjerai, šelti, špicai, senbernarai.

Žalčiai gyvena Lietuvos miškuose. Jie yra labai panašūs į gyvates. Tačiau žalčius nesunku atskirti nuo gyvačių, nes jie turi šonuose geltonas "ausytes". Žalčiai maitinasi vabzdžiais, pelėm, varlėm. Jie moka plaukti. Žalčiai vasarą šildosi saulėje. Žiemą jie įsirausia po kelmais ir miega. Žalčiai geri, nepiktybiniai. Senovėje jie buvo garbinami ir saugomi, valgė iš vieno dubens su žmonėmis. Dabar žalčių mažėja, todėl juos reikia globoti.

Voverytė yra mažas, švelnus ir mielas gyvūnėlis. Jos kailiukas rudas, nagučiai aštrūs, uodega pūsta. Voverytė renka grybus, konkorėžių sėklas ir riešutus. Minta konkorėžių sėklomis ir riešutais. Senų medžių drėvėse gyvena voverytė. Vasarą ji karstosi po medžius, ir labai mėgsta skraidyti medžių viršūnėmis.

Vilkas yra žvėris, kuris gyvena miške. Jis yra miško sanitaras. Sanitaru jis vadinamas todėl, kad kai koks žvėris nustipsta, vilkas jį suėda. Taip švarina mišką ir miške neplinta įvairios ligos.

Varna yra pilkas su juoda galva didelis paukštis. Jis žiemoja Lietuvoje. Šie paukščiai gyvena būriais. Ji maitinasi vabzdžiais, dažnai skraido virš sodybų, maitinasi įvairiomis atliekomis, kartais nuneša kokį viščiuką. Varnos padaro lizdus iš krūmų šakelių aukštai medyje, kartais pačioje viršūnėje. Varnos labai garsiai kranksi.

Vanagas yra paukštis.Jis gerai mato, yra gudrus. Jo snapas kumpas, nagai ilgi, aštrūs. Gerai moka gaudyti kirminus ir mažus paukštelius. Miške,aukštai medyje iš šakų sukrautame lizde grobio laukia alkani vanagiukai.

Tai pilkas vidutinio didumo paukštis. Mėgsta gyventi raistuose prie vandens. Minta vabzdžiais ir kirminais. Pavasarį poruojasi. Rudenį išskrenda į šiltuosius kraštus.

Paukštis - plunksnuotas skraidantis gyvūnas. Paukščiai deda kiaušinius iš kurių išsirita paukščiukai. Paukščiai gyvena lizduose, kuriuos jie patys susisuka medžiuose, krūmuose. Kai kurie paukščiai gyvena medžių uoksuose. Tai pelėdos, apuokai. Vieni paukščiai žiemoja Lietuvoje, o kiti išskrenda į šiltuosius kraštus. Paukščiai, kurie lieka žiemoti Lietuvoje žiemą neturi ko palesti. Žmonės padaro lesyklėles ir briberia trupinėlių. Vaikai džiaugiasi, kad paukštukai turi ką palesti. Paukščiai čiulba, gieda, suokia, kukuoja ir kitaip išleidžia tam tikrus garsus.

Kiškiai gyvena miškuose. Lietuvoje yra pilkųjų ir baltųjų kiškių. Kiškiai turi ilgas ausis ir žvairas akis. Nosytė kiškučių maža. Kojytės greitos, nes ilgos, todėl jie labai greitai sprunka nuo savo priešų: vilkų, lapių, vanagų. Kiškiai mėgsta graužti kopūstus ir morkas, skabinėja jauną žolytę . Žiemą apgraužia jaunų medelių šakeles ir žievę. Pasakose kiškeliai vadinami bailiais.

Kėkštas - paukštis, kurį daug kas vadina miško sargu. Vos įėjęs į mišką, išgirsti jo šaižų riksmą. Šis paukštelis tupi saugiai ant šakos ir stebi atėjusį į mišką žmogų.Kėkštas greitai pajunta pavojų ir garsiai perspėja kitus miško gyventojus. Maži paukšteliai kėkšto bijo, nes jis plėšia paukštelių lizdus. Savo lizdą aršiai gina nuo kitų paukščių.

Gyvatė yra labai graži ir marga. Kai kurios gyvatės yra nuodingos. Lietuvos gyvatės gyvena miškuose arba laukuose, kur drėgna, po medžių šaknimis, kelmais. Tos vietos dažnai vadinamos Gyvatynu. Gyvatė turi labai ilgą liežiuvį. Pajutusios pavojų garsiai šnypščia. Jos gaudo varles, peles. Vasarą iš kiaušinių išsirita keletą mažų gyvačiukų. Gyvatė gali įkąsti ir suleisti nuodų, nuo kurių galima susirgti ar net mirti. Lietuvoje nuodingų gynačių nedaug. Medicinoje gyvatės nuodai naudojami kaip vaistai.